Dalintis Šviesa kviečia dailininkė Albina Žiupsnytė

favorite Žiūrėta: 632

Kaune gyvena talentinga menininkė Albina Žiupsnytė (g. 1958), kurios kūryba per simbolius atskleidžia tikėjimo, dvasingumo, žmogaus ir gamtos santykio temas. Iki sausio 17 d. alytiškiai ir svečiai turi galimybę dailininkės kūrybos darbus apžiūrėti „Loretos galerijoje“, parodoje „Šviesos sakmės“. Visi darbai yra parduodami. Kviečiame nepraleisti progos paremti menininkę. Kuo gi gyvena Albina Žiupsnytė? Kokią žinutę savo kūryba ji nori perteikti pasauliui? Menininkę kalbina Irma Žvinakienė.

Džiaugiamės, kad Jūsų kūrybą galime pristatyti Alytuje „Loretos galerijoje“. Kai ruošėmės šiam pokalbiui, perklausėme, perskaitėme kelis kitus interviu su Jumis. Kilo ir daugiau klausimų, ir didesnis noras Jus pristatyti alytiškiams. Taigi, pakalbėkime apie meną, menininkus, kūrybą, tautą, simbolius. Viename interviu sakėte, kad norint tapti menininku, reikia turėti ką pasakyti pasauliui, žinoti, kokią idėją nori perteikti, kuo pats nori tapti. Taigi, ką Jūs norite pasakyti pasauliui? Kokią idėją norite perteikti? Ar jau tapote tuo, kuo norėjote tapti?

Kiekvienas menininkas pasauliui nori priminti apie dieviškumą, kuris gyvena mūsų aplinkoje ir netgi mes patys turime dieviškumo pėdsakų savyje. Tai išties tauri idėja,  nes daugelis ateidami į Žemę, šią savo savybę pamiršome. Žiūrėkite, žodis „menas“ iš ko kilęs? Iš kito žodžio „menu“ arba „prisimenu“. Man menas visada buvo tapatus prisiminimui, iš kur mes atėjome prieš gimdami. Savąja kūryba tai stengiuosi ir atskleisti. Kartais pavyksta (nusijuokia). Klausiate, ar tapau tuo, kuo norėjau tapti. Mes ne tampame kažkuo, mes jau būname, tik vėlgi tereikia sužadinti giliąją atmintį ir prisiminti, kas esi ir ko atėjai į šį pasaulį.

„Menas – instrumentas, su kuriuo atskleidžiamas Dievas žmoguje. Visi menai turi labai kilnius tikslus“. Kokį tikslą turi tautodailės menas? Profesionalusis dailės, teatro, literatūros menas? Šiuolaikinis menas?

Tautodailės meno tikslas išsaugoti tautinį paveldą: audinių raštus, kryžius, dainas, sodų rišimą. Profesionalusis menas saugoja Tiesos ir Šviesos vertybes, žadina žmogų, jog šis ieškotų prasmės. Jis primena apie aukštesnius tikslus. Šiuolaikinis menas – lygiai tas pats, tik jis turi daug ir įvairių priemonių apie tai kalbėti. Dabar šiuolaikinio meno atstovai vienu metu gali ir piešti, dainuoti, visa tai filmuoti arba fotografuoti. Paskui prasideda montavimo darbai. Tas daugiasluoksniškumas irgi skatina žmogų surasti grožį ten, kur anksčiau jis nebuvo įžvelgiamas. Žinote, grožis itin susijęs su menu. Kalbėti apie grožį – tas pats, kas kalbėti apie dieviškumą. Tai anapusinė duotybė žmogui, kuri ir skiria žmogų nuo gyvūno. Menas yra labai plati sąvoka. Juk gyventi ir išgyventi sudėtingomis sąlygomis taip pat yra menas. Tiesa?

 

 

Prisiminus mūsų istorijos laikotarpius, taip, tai galima patvirtinti kaip tiesą. O kaip yra dabar? Gyvename materialaus pertekliaus ir galimybių gausoje. Už tai tereikia atiduoti savo laiką. Pamodeliuokime mūsų visuomenės vaizdą: gyvename mieste, dirbame 8 valandas, o kartais ir 12, per dieną. Likusį laiką pasiima buitis. Ar reikia meno šiuolaikinei visuomenei? Kokio?

Viktoras Franklis menu laikė kiekvieną darbą. Aš irgi manau, kad bet koks darbas, netgi pati paprasčiausia buitis, yra menas. Mes visada kuriame. Grįžtame iš darbų, pavalgome ir įsijungiame kokią nors šou laidą arba filmą. Tai poilsio menas, jį kažkas kūrė. Problema yra, kad visais laikais gyvenusiems žmonėms reikėjo gero meno. Tai toks menas, kuris pakylėja aukštyn, atveria arba primena vertybes, tokias kaip: turėti savo nuomonę, prisiminti, dėl ko darau vieną ar kitą darbą, kokius norėčiau matyti užaugusius savo vaikus, koks aš pats noriu būti, kam aš gyvenu ir kam mirštu, ko vertas mano gyvenimas. Jei randame atsakymus į šiuos klausimus, mes pradedame giliau ir gaiviau kvėpuoti. Menas – kelrodė žvaigždė, kuri skatina augti. Jis turi būti paveikus, nebe reikalo yra toks žodis „paveikslas“. Menininko užduotis ne tik pasakyti didelę tiesą, bet ir rasti būdą, kad žmogus suklustų. O kada žmogus suklūsta? Kai sakoma tiesa užkabina emocijas ir gilesnius proto klodus netikėtumu, naujomis išraiškomis, metaforomis.  

Ar meno reikia kaimo gyventojui, kurio gyvenimo ritmą diktuoja gamta?

Kad jis ir taip apsuptas meno. Gamta yra šedevras. Kaimo žmonės kuria meną – savo mažytį pasaulį: sodina sodus, statosi sodybas, augina daržus ir darželius, ant kalvelės besigananti karvytė jau yra šedevro dalis. Mes visi jame gyvename. Šitai būtina prisiminti!

Kaip manote, ko reikia šiuolaikiniam žmogui, kad jis atsisuktų į savo dvasingumą? Suvoktų esantis daugiau nei tik kūnas?

Gyvenimo situacijos – ligos, bankrotai, karai, skurdas, blogi santykiai, nemeilė, atitolimas nuo Dievo. Kuo šios situacijos sunkesnės, tuo lengviau atsisukama į dvasingumą. Dabartiniai laikai kelia daug iššūkių. Kuo sudėtingesnis gyvenimas, tuo daugiau iškyla prasmės klausimų. Į juos būtina atsakyti, jei norime eiti pirmyn.

Jūs ne tik piešiate, karpote, bet ir rašote. Savo knygas pasirašote slapyvardžiu. Iš kur atsirado Mažoji Giraitė?

Tai jaunystės opusas. Kai išleidau pirmąją knygą, buvo nejauku prisipažinti, tad pasirinkau slapyvardį. Man tai gražus simbolis. Jį ištarusi matau jaunuolyną, peršviestą saulės, plazdantį nuo vėjo ir su daug paukščių, giedančių Dievui. Įdomus sutapimas lydėjo vėliau. Kai nusipirkome sodybą, nė nežinojau, kad šalia esantis miškelis vietinių vadinamas Giraite. Netgi kaimas seniau taip vadintas! Kai vasarą būnu sodyboje, dažnai pabundu prieš patekant saulei ir girdžiu vieną paukštelį čiulbant, paskui kitą, o vėliau pragysta visas choras. Jie meldžiasi Šviesai.

Simboliai jūsų paveiksluose: pienės pūkas – siela, paukštis – žmogus, žemuogė ir rožė – skausmas, rugių laukas – amžinybė, rugio varpa – subrendusi siela. Žinant jūsų tapybos simbolių reikmes, paveikslas nėra vien gražus vaizdas, kuriame dera spalvos, formos, detalės. Kaip siūlytumėte jį „skaityti“ lankytojui, kuris tiesiog užsuko pasidairyti į galeriją?

Paklausti savęs – ką jaučiu žiūrėdamas į paveikslą. Siela jam atsakys.

„Gyvenimas ir kūryba turi būti vientisi.“ Šie Jūsų žodžiai patvirtina vieną iš dėsnių – gyvenimas būna harmoningas, kai žmogaus mintys, emocijos ir veiksmai sutampa. Kaip manote, ar dėl šio dėsnio nepaisymo žmonių asmeniniuose ir netgi valstybių gyvenimuose tiek destrukcijos?

Galbūt. Mano nuomone, destrukcija, apie kurią kalbate, atsirado iš savos tapatybės praradimo, nepaisymo. Nerandame, kas esame, kokie esame ir kokie norime būti. Mes prarandame savo tapatybę būti lietuviais. Mums būtina nuolat prisiminti, kuo esame vertingi, kodėl sodiname gėlytes ant senelių kapų. Giliai jaučiame ryšį su anapusiniu pasauliu, mes jo nebijome, suvokiame, kad tai mūsų dalis, kuriai privalome jausti pagarbą ir ją saugoti. Koks gražus ir gilus mūsų Vėlinių šventimas kaip kontrastas Helovynui! Užsienio psichologai įvardino, kad jis reikalingas vaikams tam, kad šie nebijotų anapusinio pasaulio, sumažintų atstumą tarp gyvenimo ir mirties. Helovynas kilo visuomenėse, kur vaikai buvo saugojami nuo mirties reiškinio. O mes juk kitą dieną po šios šventės keliaujame į kapines ir nešame mūsų protėviams šviesą ir šilumą, kaip dėkingumo ženklą už tai, kad turime galimybę būti čia per juos. Mes prisiėmėme dar daugiau vakarų „vertybių“, nepastebėdami, kad tolstame nuo savo tapatybės.

Kaip manote, kokiame sielos evoliucijos etape dabar yra lietuvių tautos siela? Kokios mūsų tautos išskirtinės savybės?

Kokiame etape esame, tikrai negaliu atsakyti, bet esame jauna tauta. Mūsų valstybingumui tik 100 metų, tačiau mūsų savasties šaknys siekia nepalyginamai senesnius laikus. Mūsų tauta nepaprastai talentinga. Mes turime tiek daug menininkų! Kokie mes jautrūs grožiui ir gamtai, kokie mes jautrūs santykiams. Kodėl nesukuriame gerovės valstybės? Gal todėl, kad nesilaikome Dievo įsakymų ir Konstitucijos...

Man buvo atradimas lenkų filosofo Zygmunto Baumano atliktas eksperimentas, kur jis nustatė santykį, kiek nusikaltėlių, kiek teisuolių ir kiek darbo bitučių yra tautoje. Ekstremalios situacijos išryškina kraštutinumus – išryškėja nusikaltėliai arba teisuoliai. Vidutiniai žmonės, arba tos bitutės, kurios kasdien eina į darbą, kuriasi savo namus, augina vaikus,  išsaugoja tautą. Ir žinote ką? Kiekvienoje tautoje, ar joje 2 mln., ar 25 mln. gyventojų, procentai vienodi. Tad šiuo požiūriu esame kaip visi – nei blogesni, nei geresni.

Jūsų palinkėjimas alytiškiams ir „Loretos galerijos“ svečiams.

Linkiu prisiminti amžinybę, kuri su mumis dabar, ir pasidalinti Šviesa kaip valgiu.

Sekmadienis Pirmadienis Antradienis Trečiadienis Ketvirtadienis Penktadienis Šeštadienis Sausis Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis Rugsėjis Spalis Lakpritis Gruodis